Читать интересную книгу Sekmadieniai pas Tifanį - James Patterson

Tėvas buvo su žmona Ele, o keturiasdešimt aštuonerių Elė pagaliau ėmė atrodyti vyresnė negu trisdešimties. O gal pagerbdama Vivjeną ji tiesiog kukliai pasipuošė.

Buvo ir mano patėvis Hovardas. Blaivus. Man pasakė, kad jis niekada nesiliovė mylėjęs Vivjenos.

Ir aš, Hovardai. Aš taip pat, - pasakiau jį apkabindama.

Prisistatė senas mano motinos kirpėjas, tiesiog Džeisonas.

Kaip ir Vivjena, jis buvo plastinės chirurgijos tobulumo pavyzdys. Jis padarė mano motinai paskutinę paslaugą. Specialiai atskrido iš Palm Springso į Niujorką jos sušukuoti.

Pasirodė net Hju Mekgratas. Jis paspaudė man ranką, apkabino lyg buvusią žmoną, pasakė, kad dėl visko labai apgailestauja. Beveik patikėjau, kol prisiminiau, kad Hju yra aktorius, be to, Hju yra šunsnukis. 

Ceremonija Vestčesterio apygardos kapinėse buvo jaudinanti ir trumpa, taip pat pagal išsamius Vivjenos nurodymus. Kunigas priminė, kad gyvenimas labai trumpas, kad už šio pasaulio mums skirtas kitas ir kad Vivjena, be abejo, statys spektaklius danguje. Trumpai, bet gerai pasakyta.

Ant motinos karsto padėjau vieną rožę. Toks mano stilius. Meldžiausi, kad mamytė ilsėtųsi ramybėje. Jei dabar ji pažiūrėtų iš viršaus, matytų, jog viskas praėjo taip, kaip ji norėjo. Aš vilkėjau rožine suknele, mamyt! 

Paskui Maiklas paėmė mane už rankos ir mes nuėjome.

- Mums reikia pasikalbėti, - pasakė jis, o mane nukrėtė šiurpas.

Septyniasdešimt aštuntas 

Skaisti šilta saulė nušvietė kapines tarsi scenos dekoraciją. Medžių žaluma, mirguliuojančios gėlių spalvos - viskas atrodė taip šviežia, lengva ir savo vietoje. Tai kodėl aš drebėjau?

Žavinga diena, - pasakiau.

Net Dievas nedrįstų gadinti Vivjenos planų, - nusišypsojo Maiklas.

Jis atlaisvino kaklaraištį, nusivilko švarką. Užsikabino jį ant smiliaus ir persimetė per petį. Kaip visada ištikimas sau, tikras Maiklas.

Taigi, žinome, kodėl buvau pasiųstas atgal į Niujorką, - pasakė jis. - Ir kodėl pajutau, kad man reikia į Niujorko ligoninę, ir visa kita.

Linktelėjau, bet nieko nesakiau.

Esu beveik tikras, Džeine, kad atsidūriau čia padėti tavo motinai.

Sustojau ir pažvelgiau į jį.

Bet tu vis dar čia. 

Jis nusišypsojo.

Atrodo, taip. Jei iš tikrųjų nesu tavo išgalvotas draugas. O taip gali būti.

Niuktelėjau jam į pilvą.

-Jautei?

Uk. Taip, jaučiau. Ir dabar labai dažnai įsipjaunu skusdamasis.

Pauzė. Maiklo žalios akys prisimerkė prieš saulę.

Manau, esu čia todėl, kad noriu būti. Ir dar todėl, kad tu esi vienintelis žmogus, kurį kada nors mylėjau. Ir todėl, kad nepajėgčiau tavęs palikti, Džeine.

Vėl pasisukau į jį kupina meilės širdimi, mes susiglaudėme ir švelniai pasibučiavome. Buvo tobula.

Turiu klausimų, - pasakiau, - į kuriuos būtina atsakyti.

Nežinau, ar žinosiu atsakymus. Bet pabandysiu atsakyti, Džeine.

Tai ge-erai. Pradėsiu nuo sunkiausio. Ar tu... kada nors, supranti, kalbėjaisi su Dievu? 

Maiklas linktelėjo.

Taip. Žinoma. Kalbėjausi. Daug daug kartų. Deja, jis man niekada nepaaiškino. Jis. Ji. Kad ir kas būtų. Kitas klausimas?

Tai tu tiki...

Maiklas apsidairė.

Na, kaip kitaip visa tai... paaiškinti? Pirmiausia mane? Arba mus? Snocones, „Pokemonus" „Simpsonus" Amerikos teisingumo sistemą, iPods. 

Suprantu. Ar tu angelas?

Kartais. Bet retsykiais aš tikras pramuštgalvis. - Jis nusišypsojo ir man mirktelėjo. - Stengiuosi būti doras.

Treptelėjau koja. Man reikėjo žinoti. 

Ar tu angelas, Maiklai? 

Jis žiūrėjo man tiesiai į akis.

Garbės žodis, nežinau, Džeine. Manau, kad esu toks kaip visi. Nieko nežinau. - Jis vėl mane apkabino. - Matyk mane, liesk mane, - šnibždėjo jis. - Iki šiol mums tai pavyksta.

Žingsniavome toliau.

Maiklai, turiu tavęs paklausti kito dalyko. Jis tikrai kelia man nerimą. Ar tu visada atrodysi taip, kaip atrodai dabar? 

Ypač gražus, labai malonus, netvarkingas?

Taip, panašiai.

Nori paklausti, ar aš kada nors pasensiu, Džeine?

Taip.

Tiesą sakant, nežinau.

Na, pažadėk ne tik drauge senti. Noriu, kad ir atrodytų, jog abu senstame. Tai man būtų labai svarbu. 

Labai stengsiuosi, kad atsirastų raukšlių, būčiau sukumpęs, vairuosiu didelį juodą Buick. 

Ačiū, - padėkojau. - Aš darysiu tą patį. O kaip dėl pinigų? - paklausiau. - Iš kur tu gauni pinigų?

Tai lengva.

Maiklas spragtelėjo pirštais.

Nieko neįvyko. Susiraukęs jis spragtelėjo dar kartą.

Keista, - sumurmėjo jis. Vėl spragtelėjo, ir vėl nieko. - Tikrai baisu. Paprastai išlaidoms pinigų gaunu tokiu būdu. Taip pat pasikviečiu taksi, kai lyja.

Jis pabandė dar kartą.

Nieko neišeina, - pasakė jis. - Hm-m. Įsipjauti skutantis vienas dalykas. Ką gi, teks susirasti darbą. Gal galėčiau būti boksininku?

Niuktelėjau jam vėl į pilvą.

Gal ne.

Galiausiai uždaviau sunkiausią klausimą, tą, kuris mane labiausiai gąsdino.

Ar pasiliksi su manim, Maiklai? Gal vėl mane paliksi? Tik atsakyk. Pasakyk man kartą visiems laikams. Ar taip atsitiks?

Septyniasdešimt devintas 

Maiklas užvertė akis, ir nuo to man širdyje palengvėjo - tik truputį. Paskui jo veidą iškreipė grimasa, jis prispaudė ranką prie krūtinės.

Džeine? - tarė nustebęs. - Džeine? 

O paskui susmuko ant akmeninio tako, kuriuo ėjome.

Maiklai! - atsiklaupiau šalia. - Maiklai, kas atsitiko?! Kas?! Maiklai!

Skausmas... krūtinė, - pralemeno jis.

Šaukiausi pagalbos ir, laimė, keletas žmonių po motinos laidotuvių dar buvo neišėję. Jie atbėgo.

Skambinkite devyni vienas vienas! - šaukiau, negalėdama patikėti tuo, kas vyksta. - Manau, jam širdies priepuolis. Prašau paskambinti devyni vienas vienas!

Pažvelgusi į Maiklą, pamačiau, kad jis prarado spalvą ir smarkiai suprakaitavo. Atlaisvinau kaklaraištį, atsegiau marškinių viršutinę sagą, ji ištrūkusi nuriedėjo ant tako. Kaip galėjo tai atsitikti, atsitikti dabar? Galvojau: viskas baigta, pulsiu į isteriją ir iš manęs nebus jokios naudos. Neleisiu, kad taip atsitiktų.

Maiklai, pagalba jau važiuoja. Greitoji. Laikykis, gerai?

Džeine, - sušnibždėjo jis.

Nekalbėk.

Maiklas atrodė toks išblyškęs, toks baisus ligonis, visiškai netikėtai, iš niekur nieko. 

Devyni vienas vienas prisiskambinome, - pasakė vyriškis juodu kostiumu, kurį atpažinau kaip laidotuvių biuro atstovą. -Jie jau važiuoja. Stenkitės atsipalaiduoti, pone. Geriau nekalbėkite.

Džeine, - vėl ištarė Maiklas kaip per sapną. - Tavo geros akys.

Pasilenkiau prie jo arti.

Būk geras, Maiklai. Ššš.

Maiklas papurtė galvą, maniau, kad jis nori pasikelti, bet jis nenorėjo.

Nesakyk taip. Turiu dabar kalbėti. Reikia, kad tu žinotum.

Paėmiau Maiklo ranką ir dar žemiau pasilenkiau. Dabar mus

supo būrys žmonių, bet ant žemės buvome tik dviese. Tik mes. Kaip visuomet.

Švokščiančiu balsu Maiklas šnibždėjo:

Daug metų meldžiausi, kad vėl tave pamatyčiau... suaugusią. Meldžiausi, kad taip atsitiktų, Džeine. Daug apie tai galvojau. Norėjau, kad tai įvyktų. Ir įvyko. Kažkas išklausė. Ar ne nuostabu?

Ššš, - tildžiau, jausdama plūstančias į akis karštas ašaras.

Bet Maiklas nenorėjo nutilti.

Tu tokia nepaprasta, Džeine. Ar tai supranti? Supranti? Man reikia žinoti, kad supranti.

Taip. - Linktelėjau ir pasakiau tai, ką jis norėjo girdėti: - Aš girdžiu. Aš - nepaprasta.

Tada Maiklas nusišypsojo ir minutėlę atrodė toks kaip anksčiau. Jo šypsena buvo nuostabi: šilta, maloni, mylinti. Ta šypsena lietė mano širdį, palietė ją, kai buvau dar vaikas.

Neturėjau supratimo, kaip tave mylėsiu... ir kaip bus gera, - pasakė jis.

Jis stipriai suspaudė mano ranką.

Aš tave myliu, Džeine. Aš tave myliu. Žinau, kad sakiau, bet noriu sakyti vėl. Aš tave myliu. 

Paskui jo akyse pasirodė ašaros.

Ne taip jau ir blogai, - ištarė jis, keistai šyptelėjęs.

Tada Maiklo akys užsimerkė.

Aštuoniasdešimtas 

Dabar turiu jums pasakyti, kad tai, kas atsitiko paskui, negalėjo atsitikti, suprantu, jog žinant, kas;au atsitiko, tikriausiai atrodys beprotiška. Tačiau štai kaip buvo.

Greitoji pagalba nuvežė Maiklą į Šiaurės Vestčesterio ligoninę. Aš sekiau paskui policijos automobilį. Labai malonus daktaras Džonas Rodmanas man pasakė, kad užsikimšo visos keturios Maiklo širdies arterijos ir kad jam tuojau pat reikia daryti angio- plastinę operaciją. Širdies operacija visada teikia vilties. Gydytojas norėjo žinoti apie Maiklą tokių dalykų, kurių aš nežinojau, pavyzdžiui, kiek jam metų, ar anksčiau turėjo bėdų su širdim.

Paskui daktaras išėjo, o aš likau viena laukiamajame. Netrukus į jį ėmė plaukti žmonės, susijaudinę ir sunerimę, kaip ir aš.

Dabar prasideda tikros keistenybės. 

Viena iš kambaryje esančių moterų - gelsvai rusvais plaukais, trisdešimtmetė, iš pažiūros labai simpatinga - pakilo atsigerti iš fontanėlio vandens, paskui priėjo prie manęs.

- Ar galima atsisėsti? - paklausė ji.

Aš abejingai linktelėjau, o ji prisitraukė kėdę.

Aš - Maiklo draugė, - pasakė ji, ir aš krūptelėjusi pakėliau galvą. Pažvelgiau į jos geranorišką, atvirą veidą. - Mes visi - jo draugai. - Ji mostelėjo į kitus laukiamajame, šie sužiuro į mane ir maloniai linkčiojo. - Mes tos rūšies draugai. Išgalvoti? 

Ak. - Netekusi žado dairiausi aplinkui, žiūrėdama į juos, paskui į tą moterį. - Mano vardas Džeinė.

Taip, žinau. Supranti, Džeine, mes visi mylime Maiklą. Kaip jis jaučiasi? Ar žinai, kas jam?

Užsikimšusios širdies kraujagyslės, - paaiškinau. - Keturios arterijos.

Moteris pakraipė galvą.

Tai... per daug keista. Beje, mano vardas Blaitė.

Nieko keista, turint omenyje, ką jis valgo, - pasakiau su ironija.

Ji šyptelėjo.

Bet Džeine, mes nesergame, nė vienas iš mūsiškių. Niekada. Taigi iš tikrųjų keista. Čia vyksta kažkas visiškai netikėta, absoliučiai keisti dalykai.

Aš mąsčiau apie pasmerktą mūsų meilės romaną ir lingavau galvą.

-Jūs nieko nesuprantate.

Blaitė suėmė mano rankas. Ji buvo tokia miela, tikra draugė.

Tikrai suprantu. Maiklas apie tave pasakojo. Jis nesiliauja apie tave kalbėjęs. Mes visi pritariam, nors jums nereikia pritarimo. Niekada nematėm Maiklo tokio laimingo. Tu mums patinki, Džeine.

Taip ir sėdėjome kartu, aš ir Blaitė - mano naujoji išgalvota draugė - laukėme, nervinomės, buvome išsigandusios. Pagaliau pasirodė daktaras Rodmanas ir žengė prie manęs. Nega-

Įėjau jo veide išskaityti nieko, bet jis tikrai nesišypsojo. Mano širdis skausmingai susitraukė, burna išdžiūvo.

Iš nevilties pasisukau į Blaitę, bet ji papurtė galvą.

Daktaras negali mūsų matyti.

Ak, taip. Žinoma, negali. Aš čia viena, pamišėlė su savo išgalvotais draugais. Kuriai trisdešimt dveji metai. 

Džeine, - pasakė daktaras Rodmanas. - Ar galite eiti su manim? Keistoki dalykai. Prašom ateiti.

Aštuoniasdešimt pirmas 

Maiklas žiūrėjo į Džeinę, kai ji įėjo su jo daktaru į pooperacinę palatą. Dar vienas dalykas pirmą kartą - jo daktaras. Maiklas niekada nesirgo nė dienos per visą gyvenimą, niekada nesitikrino sveikatos ir, suprantama, niekada nesigydė širdies. Ir štai dar kas: niekada anksčiau jis nebuvo taip beprotiškai išsigandęs. 

Ne dėl to, kad mirs - su mirtim daugiau ar mažiau buvo susitaikęs. Žiūrėjo į ją atsargiai optimistiškai.

Tačiau jis ką tik vėl rado Džeinę ir nė už ką nenorėjo jos netekti. Negalėjo Džeinės prarasti. 

Labas, - tarė ji, o jis nusišypsojo. Dievino jos balsą.

Labas. Tikriausiai atrodau kaip partrenktas lekiančio sunkvežimio. Jaučiuosi panašiai.

Kaip žmogus, partrenktas sunkvežimio, atrodai nuostabiai.

Daktaras patapšnojo Džeinei per petį ir išėjo. Džeinė priėjo

prie Maiklo lovos, pasilenkusi pabučiavo į kaktą... ir staiga jis prisiminė, kad lygiai taip ją bučiuodavo, kai ji buvo aštuonerių metų. Jis jai tai priminė.

Mes labai panašūs, Maiklai. Aišku, aš prisimenu, - pasakė Džeinė ir nusišypsojo. - Sakiau tau, kad niekada tavęs nepamiršiu. 

Paskui jie laikėsi už rankų - keturios rankos susipynė.